Ši tema “išsigvildeno” per kelis metus, stebint, dalyvaujant ir analizuojant įvairiausius saviugdos seminarus, stovyklas, bendraujant su visokio plauko mokytojais ir dalyviais. Tiesiog matant tai, kas vyksta “sąmoningųjų” bendruomenėje ir apskritai visuomenėje. Net tie, kurie mažai susiduria su savęs analize turbūt yra girdėję sąvoką “sąmoningumas”. Kažkam tai nieko ypatingo… o kita dalis tai labai sureikšmina, neva tas žodis nusako kažkokią ypatingą savybę, kurios visi turėtumėm norėti ir siekti.
Ar kadanors susimąstėte ką gi iš vis reiškia žodis “sąmoningumas”? Paprasčiausias žodynas sako, kad sąmoningas, tai sugebantis kritiškai vertinti gyvenimo reiškinius. Turbūt ne to tikėjotės? Taigi pirmiausia pamąstykit ką šis žodis reiškia jums prieš mėtantis juo į kairę ir į dešinę.
Jeigu kažko mokinu, atkreipiu žmonių dėmesį, pasakoju ar šiaip dalinuosi esu linkusi įsigilinti į tą temą. Taigi tai nebus vien mano pastebėjimai, tai būtų gana siaurokas požiūris ir tikrai ne super sąmoningas.
Man, asmeniškai, sąmoningumas asocijuojasi su savistaba. Su kolege neseniai kalbėjau ir ji yra radusi dar kitokį sąmoningumo aprašymą, kuris labai glaudžiai asocijuojasi su harmonijos apibūdinimu jogoje - kai mintys, veiksmai ir žodžiai sutampa. Tai labai kažkas panašaus kuom aš laikyčiau sąmoningumu. Jei stebiu save, vadinasi suprantu kaip jaučiuosi. Jei jau suprantu kaip jaučiuosi, galiu tai ištransliuoti. Ir jei galiu ištransliuoti - vadinasi galiu ir veikti pagal savo vidų. Labai paprasta teorija ir neįtikėtinai sudėtinga praktika.
Taigi, pagvildenkime mano ir kitų pastebėjimus, pavyzdžius ir kiek, iš tiesų, mes daug save apgaudinėjam Bet viskas ok - tokia yra proto prigimtis, jis tik nori mus “išgelbėt” nuo gyvenimo.
Pastebėjau, kad nemažai “sąmoningųjų” yra linkę vertinti “Tu nesąmoningas” arba “Tu sąmoningas” arba topinis - “linkiu Tau tikrojo nušvitimo/ sąmoningumo”. Wow. O kas tas tikras sąmoningumas? Šitas vertinimas gal? Ar yra kažkokios tarptautinės sąmoningumo gairės, apie kurias dar negirdėjau? O kas pasakė, kad pas Tave sąmoningumas “tikras”, o pas Petrą tik apsimestinis? Jūs suvokiat, kad tai, ką jūs laikot sąmoningumu net nėra sąmoningumas?
Ir iš vis, ar sąmoningumo sureikšminimas yra sąmoningumas?
Dauguma žmonių yra susimaišyme, ypatingai tie, kurie tiesiog dievina šią etiketę. Sąmoningumas nėra jogos lankymas. Nėra šventraščių studijavimas. Nėra sąmoningas kvėpavimas. Šios ir kitokios praktikos TIK gali privesti prie sąmoningumo. Ir tikrai ne visus.
Taip pat pastebėjau, kad kuo daugiau save vadinam “sąmoningais”, tuo mažiau tikro supratimo apie tai kas vyksta, kokie žmonės iš tiesų yra, bei kas yra ta tiesa. Dažnai pastebiu, kad “sąmoningas” tiesa nesidomi. Jam daug įdomiau eit į praktikas ir pasakoti apie savo “sąmoningumą”, apie savo “sąmoningą” gyvenimą, negu iš tiesų patirti tą vidinę realybę ir apskritai tiesą. Rodyti, kad gyveni kokioj nors tropinėj šaly ir gerai leidi laiką, dėja, irgi nėra sąmoningumas. Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą - va čia jau sąmoningumas. Kuom blogai gyventi tropinėj šaly? Niekuom, tai yra tiesiog fantastiška, jeigu viskas iš tiesų paremta Tavo vidiniu poreikiu ir sielos troškimu. Bet ne tam, kad “atrodyti”.
Dar vienas pastebėjimas - kuo “sąmoningyn”, tuo daugiau dramų. Ar tikrai visi gyvena filme? Ar tai Tu, kuris “gyvena filme”? Jei visi aplink durniai, tai gal tie durniai visai ir ne durniai… gal tai Tu durnius? Tiesiog pamąstymui o dramos, kurios verda “sąmoningųjų” gyvenimuose yra dešimt kart neįtikinamesnės nei “laukinukės” telenovelėje. Būnant sąmoningu, iš tiesų, galima į jas tiesiog nesivelti Bet kai apsimeti sąmoningu, tai dramos epicentras yra vienintėlė vieta, kuri įprasmina Tavo būtį.
Sąmoningieji, ta “sąmonės grietinėlė” labai gerai žino kaip reiktų elgtis ir kaip patarti kitiems, bet patys apsisuka ir daro pačius neįtikinėčiausius dalykus. Sąmonės vedami? Ar visgi visus aplanko užtemimo akimirkos?
Faktas, yra, kad 100% dienos Tu nebūsi sąmoningas. Nemanau, kad tai įmanoma, ypatingai neatsisakant visų gyvenime esančių malonumų, bei apskritai gyvenimo visuomenėje tokioje, kokia ji yra.
Dar labai vienas įdomus pastebėjimas yra, kad super sąmoningas - tai super įžeidus Šiaip nevaikštau ir neįžeidinėju žmonių, bet kartais tikrai tenka konstruktyviai sukritikuoti, paklausti, ar atkreipti dėmesį, kai kas nors peržengia ribas, ar pasielgia ypatingai nesąmoningai, kartais netgi tiesiog kvailai. Dažniausia reakcija? Kaip kasnors DRĮSO tam super sąmoningam žmogui AIŠKINTI kaip ir ką daryti ir parodyti jo klaidas Iš klaidų mokomasi, mielieji. Padariau jų milijoną, bet ir išmokau daug daugiau nei kiti per gyvenimą išmoksta Atsakomybės nusimetimas, nepripažinimas, kad suklydai, vengimas taisyti klaidas, apsimetimas, kad jų net nėra, bėgimas… Ne sąmoningumo požiūris, tikrai.
Nemanau, kad “sąmoningumas” yra tas apibūdinimas, kuris iš vis kažką pasako šiais laikais. Iš tiesų, Tu pats, 100% nesuvoki kiek esi sąmoningas. Save vertinti iš savo perspektyvos yra… na, tiesiog nesąmonė. Esat matę, kai į x faktorių ateina tie super pasitikintys savimi egzemplioriai ir laidoj, kai jau žiūrėdavome per televizorių jie atsiduria toj “juokingųjų” rubrikoj, kuri skirta mums visiems gardžiai pasijuokti? Tai čia man kažkas labai panašaus.
Geriau, vietoj to sąmoningumo rūpinkitės savo gyvenimu. Darykit tai ką širdis geidžia. Paleiskit pasipriešinimą ir susipriešinimą. Rūpinkitės savo sveikata. Ir mažiau galvokit ką kiti sako. Koks skirtumas ar sąmoningas Tu jų akyse ar ne? Svarbiau už sąmoninguma yra laimė. Va čia ir glūdės tikrasis sąmoningumas.
Comentarios